Dantis praradau dar prieš daugiau nei dešimtmetį – būdamas šešiasdešimties. Viskas prasidėjo nuo to, kad ilgus metus kankino dantenų uždegimai, kraujavimas, dantų paslankumas. Galiausiai gydytojai diagnozavo pažengusį periodontitą, kuris per keletą metų tiesiogine to žodžio prasme „suvalgė“ mano dantenas ir kaulą. Dantys vienas po kito pradėjo kristi, kol galiausiai liko tik keli, stipriai paslankūs ir nefunkcionalūs. Tuomet man atrodė, kad gyvenimas su normalia šypsena ir galimybe kramtyti kietesnį maistą jau baigėsi. Pirmasis sprendimas, kurį pasiūlė tuo metu lankytas odontologas, buvo išimamas protezas. Tuo metu net nesvarstydamas sutikau – juk tai atrodė vienintelis kelias atkurti bent kiek estetiką ir funkciją. Pirmomis savaitėmis net džiaugiausi – galėjau vėl šypsotis, dantys atrodė tvarkingai. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tai tik laikinas kompromisas. Išimamas protezas kėlė daugybę nepatogumų. Jis dažnai slankiodavo burnoje, valgant atsiskabindavo, o kalbant reikėdavo nuolat stengtis, kad neiškristų. Maistas nuolat prilysdavo po protezu, todėl tekdavo kelis kartus per dieną jį išimti ir plauti. Nakčiai taip pat privalėjau išsiimti, tad rytais visada atsibundavau be dantų – jausmas, kurio nepripratau net po kelerių metų. Kramtyti mėsą ar kietesnį vaisių buvo beveik neįmanoma. Vis dažniau pagalvodavau, kad tai nėra visavertis gyvenimas.
Lūžis įvyko visai netikėtai. Mano pusbrolis, kuris pats prieš kelerius metus buvo pasidaręs dantų implantaciją, vieną vakarą man pasakė: „Liudai, nueik bent pasikonsultuoti. Dabar yra tas vadinamas ‘Visi ant 4’ metodas – gal ir tau dar galima padėti.“ Iš pradžių nusijuokiau, nes buvau įsitikinęs, kad septyniasdešimties sulaukęs žmogus jau nebetinka jokiai implantacijai. Visą gyvenimą buvau girdėjęs, kad implantai – tik jauniems. Tačiau pusbrolis man parodė savo dantis – jie atrodė visiškai natūraliai, jis kalbėjo ir valgė be jokio vargo. Tai buvo geriausia reklama, kokios galėjau sulaukti.
Pasidomėjau jo rekomenduota klinika – dantu-implantai.lt – ir užsirašiau konsultacijai. Prisimenu, kaip nerimavau tą dieną – galvojau, kad gydytojas tik numos ranka ir pasakys, kad per vėlu. Tačiau viskas buvo kitaip. Mane priėmė protezuotojas Tomas Mickevičius, kuris labai ramiai ir aiškiai paaiškino, jog amžius nėra kliūtis implantacijai. Pasak jo, svarbiausia – bendra sveikata, kaulo būklė ir noras gyventi patogiai. Po nuodugnios apžiūros ir 3D rentgeno tyrimo paaiškėjo, kad kaulo vis dar pakanka „Visi ant 4“ metodui, o tai reiškė, kad man gali būti atkurtas visas žandikaulis tik keturiais implantais.
Tomas išsamiai papasakojo apie šio metodo esmę: įsriegiami keturi tvirti titaniniai implantai, kurie sudaro tvirtą atramą visam dantų tiltui. Tai leidžia išvengti sudėtingų kaulo priauginimo procedūrų, o nauji dantys gali būti pritvirtinami labai greitai – dažnai net tą pačią arba kitą dieną po implantavimo. Mane labiausiai nustebino tai, kad visas procesas buvo ne tik įmanomas mano amžiuje, bet ir gana paprastas.
Implantaciją atliko gydytojas Lukas Počkevičius. Turiu pripažinti – bijojau. Atrodė, kad tai bus skauminga, sudėtinga, o gijimas truks mėnesius. Tačiau viskas vyko kur kas lengviau, nei tikėjausi. Procedūra truko kelias valandas, buvo taikoma vietinė nejautra, todėl skausmo nejaučiau. Po jos jau tą pačią dieną galėjau kalbėti, o po kelių dienų – ir šypsotis.
Didžiausias džiaugsmas atėjo tuomet, kai man pritvirtino nuolatinius dantis. Pirmą kartą po daugiau nei dešimties metų galėjau atsikąsti obuolį, sukramtyti mėsišką patiekalą, o svarbiausia – šypsotis be baimės. Dabar man 72-eji, o jau dvejus metus gyvenu su naujais dantimis. Jaučiuosi jaunesnis, energingesnis ir pasitikiu savimi.
Savo pavyzdžiu galiu pasakyti, kad implantacija vyresniame amžiuje yra galima. Gydytojai aiškino, kad sėkmingas implantų prigijimas nepriklauso nuo amžiaus, o nuo organizmo būklės ir tinkamos burnos higienos. Implantai gaminami iš titano – medžiagos, kuri visiškai dera su žmogaus organizmu ir nesukelia atmetimo reakcijos. Be to, šiuolaikiniai metodai leidžia tiksliai suplanuoti kiekvieną žingsnį, todėl komplikacijų rizika minimali. Didžiausias skirtumas, kurį jaučiu šiandien, yra gyvenimo kokybė. Nebereikia nuolat bijoti, kad protezas iškris viešoje vietoje, kad teks jį taisyti ar išimti prieš miegą. Nebelieka nuolatinio svetimkūnio jausmo burnoje. Dantys atrodo ir jaučiasi kaip savi – tai suteikia pasitikėjimo savimi tiek bendraujant, tiek valgant. Net mano šeima sako, kad pasikeičiau – tapau linksmesnis, labiau bendraujantis, dažniau šypsausi. Kartais pagalvoju, kad jei būčiau žinojęs tai, ką žinau dabar, būčiau implantus įsidėjęs daug anksčiau. Bet, kaip sakoma, niekada nevėlu pasirūpinti savimi. Džiaugiuosi, kad išdrįsau pasikonsultuoti ir patikėjau profesionalais. Klinikos komanda – tiek Tomas Mickevičius, tiek Lukas Počkevičius – dirbo taip profesionaliai ir nuoširdžiai, kad jau po pirmo vizito visos baimės išgaravo.
Šiandien, kai girdžiu kitus vyresnius žmones sakant, jog „man jau per vėlu dėti implantus“, visuomet pasakau: aš esu įrodymas, kad taip nėra. Man 72 metai, ir turiu visus dantis. Galiu valgyti, kalbėti ir šypsotis taip, kaip seniai nesugebėjau. Jaučiuosi gyvas, ir kiekvienas kąsnis man primena, kad technologijos ir medicinos pažanga šiandien leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą net ir vyresniame amžiuje.